Kitas Kinas Kitas Kinas

El patrullero (1991)

Britų režisierius Alex Cox geriausiai yra žinomas dėl kultiniu tapusio savo pirmojo filmo Repo Man, taip pat savo, kaip vieno iš nepriklausomo kino revoliucionierių, vardą užsitvirtino su postpankinio laikotarpio filmu Sid and Nancy. Dauguma jo kūrinių sulaukė gana menko kritikų ir žiūrovų dėmesio, nors akivaizdu, kad režisierius dėl savo filmų įgyvendinimo kovojo dantimis ir nagais, tačiau atėjus laikui juos platinti ir distributuoti jie būdavo visiškai ignoruojami. O galiausiai ir pats režisierius sukūręs savo vėliausius filmus, rodos, primiršdavo apie realizavimo procese egzistuojančią marketinginę pusę.

Po Sid and Nancy sekė filmas Walker, kuris buvo blogai priimtas kritikų, bei patyrė komercinę nesėkmę. Nors Alex Cox kūrė Holivude, filmas buvo per daug antiholivudiškas ir apskritai antiamerikietiškas. Režisavęs su  pankrokišku, do it your self filosofija paremtu, požiūriu kūrinį pavertė keistu, surealistiškai iškreiptu istorinio žanro filmu. Žiūrovai buvo tiesiog pasimetę kai 1850 metų Nikaragvoje pasirodė limuzinai ir malūnsparniai. Holivudas toleravo politikuojančius filmus, tačiau tik iki tam tikro lygio, juosta pernelyg atvirai kritikavo Ronaldo Reigano erą ir Amerikos kišimąsi į Pietų Amerikos reikalus. Nenuostabu, kad po filmo išleidimo Alex Coxas Holivude tapo persona non grata.

Būtent bekuriant Walker, užgimė idėja filmui El Patrullero (Highway Patrolman). Bedirbant prie Walkerio Alexas ir prodiuseris Lorenzo O’Brien susipažino su meksikiečiu vairuotoju, kuris prieš tai buvo dirbęs kelių patruliu. Vairuotojo istorijos paliko tokį didelį įspūdį ir taip įsiminė, jog vyrukai nusprendė apie tai sukurti filmą. Taigi, besilaižydami žaizdas po Walkerio nesekmės jie iškeliavo į Meksiką ir pradėjo gimdyti mažo biudžeto „Kelių patrulį“. Nors Šiaurės Amerikos kontekste filmas buvo nedidelio biudžeto, tačiau Meksikoje tai buvo vienas brangiausių filmų šalies istorijoje.

El Patrullero tai ką tik apsipluksnavusio, naivaus, į mažą pasienio miestelį pasiųsto dirbti, kelių patrulio istorija. Iš pirmo žvilgsnio filmas labai realistiškas, vis tik pastatytas remiantis tikromis istorijomis ir filmuotas pačioje Meksikoje, tačiau jame įsimaišo ir lengvų, taip meksikiečių pamėgtų, muilo operos prieskonių, bei režisieriui būdingų siurrealistinių intarpų. Taip pat yra ir pakankamas kiekis veiksmo. Tačiau tie kurie tikisi tradicinio, šaudau-gaudau, trilerio apie farus, greičiausiai liktų nusivylę, nes filmas pernelyg epizodiškas ir neišlaiko vientisos dramos, bei labiau yra orientuotas į pagrindinio charakterio vystymąsi, o ne į veiksmą. Filme supinta ne viena tema, tai ir žmogaus prieš sistemą istorija, tai ir pasakojimas apie korupcijos neišvengiamybę, bei keršto istorija.

Apleistos Meksikos pasienio dykvietės, skurdas, prostitucija, narkotikai, korupcija ir visos kitos blogybės, kurių esame prisiklausę apie Meksiką yra sutalpintos į šią juostą. O visų šių blogybių apsuptyje bando išgyventi jaunas ir naivus pareigūnas. Roberto Sosa nuostabiai perteikė pagrindinį vaidmenį, rodos aktorius su dideliu nuoširdumu įsikūnijo į savo personažą, kuris filmo pradžioje trykšta naivumu, bei idealizmu, tačiau netrukus suvokia juodąją savo darbo pusę kur vyrauja dvigubi standartai ir kyšių ėmimas yra rutininė kasdienybė. Jis veda vairuotoją, kuri vežė nelegalius darbininkus, galiausiai sulaužo savo principus ir pradeda imti kyšius, pliumpti tekilą, bei lankytis viešnamyje. Taip jis įsisuka į suaugusiųjų pasaulį ir privalo priimti rimtus sprendimus, bei patenka į sudėtingas moralines dilemas. Šis patrulis greičiausiai yra daugiausiai simpatijų vertas personažas visoje Alex Cox filmų visatoje.

Natūrali Meksikos pasienio miestelių scenografija, bei įdomūs kraštovaizdžiai visiškai kompensuoja mažabiudžečio filmo „kliurkas“, fiksuodamas aplinką kinematografas sėmėsi įkvėpimo iš tapytojo José María Velasco Gómez, o „iš rankos“ filmuoti ilgi kadrai suteikė filmui laisvumo. Pareigūnų aprangos ir automobilių dizainai buvo kuriami nuo nulio, nes pasienio pareigūnams nepatiko filmo scenarijus ir jie atsisakė paskolinti savo ekipiruotę. Vietiniai aktoriai su polėkiu pagyvino filmą ir nesikuklindami satyrizavo savo šalies problemas. Dramos, komedijos ir tragedijos susipynimas, nenutrūkstamas žavėjimasis personažu, patekusio į sudėtingą realybę ir joje besistengiančio neprarasti žmogiškumo, šį mažytį filmą daro ypatingu visoje nepriklausomo kino sferoje.

Nuo tada kai filmai Repo Man ir Sid and Nancy Alex Coxui suteikė kultinio režisieriaus titulą jis patyrė daugybę sunkumų bandydamas surasti auditoriją savo naujiems filmams. Iš visų kitų jo režisuotų kūrinių, paprastas, kuklus ir tragikomiškas El Patrullero greičiausiai turėjo daugiausiai šansų šalia savo pavadinimo užsitarnauti žodelį „cult“, tačiau kaip ir dauguma nesuprasto režisieriaus kūrinių taip ir šis turėjo didelių problemų su distribucija ir savo laiku pasiekė tik labai mažą kiekį žiūrovų.

Share Post :

More Posts

Parašykite komentarą