Kitas Kinas Kitas Kinas

The Sadist (1963)

Arch Hall Sr. pačioje septinto dešimtmečio pradžioje  įkūrė savo kompaniją Fairway Productions ir prodiusavo, parašė ir režisavo vienus blogiausių filmų kino istorijoje. Jo filmai buvo kuriami išskirtinai tik drive-in kino teatrų auditorijai, kurios didžioji dalis buvo sudaryta iš paauglių, kuriems glamžytis mašinose buvo svarbiau nei žiūrėti filmus. Taip Hallas sūnui,  rokabilio muzikantui, Arch Hall Juniorui suteikė šiokią tokią kino aktoriaus karjerą. Jis pasirodė tokiuose tėvo rašytuose ar režisuotuose filmuose kaip The Choppers, Wild Guitar, Eegah, The Nasty Rabbits ir Deadwood ’76. Kai kurie iš jų buvo priskiriami netgi ne B, o Z filmų kategorijai. Tačiau Arch Hall Jr. suvaidino ir viename, palyginus neblogame, filme prie kurio kūrimo jo tėvas neprisidėjo. Tai James Landis režisuotas trileris The Sadist (AKA Sweet Baby Charlie). Filmas buvo įkvėptas filmo Psycho komercinės sėkmės ir jaunos žudikų porelės Charles Starkweather ir Caril Ann Fugate istorijos, kuri vėliau inspiravo ir garsesnį Terrence Malicko filmą Badlands.

Karštą vasaros dieną dykynėje, į nuošaliai įsikūrusią serviso ir automobilių sąvartyno erdvę, užklysta trys mokytojai, besitikintys, kad čia galės susitvarkyti kelyje sugedusią mašiną. Iš pradžių jie stebisi nerasdami žmonių, tačiau netrukus pasirodo ginklais besimosikuojanti žudikų porelė. Mokytojai tuoj pat tampa aukomis, jie patiria prieš juos nukreiptus žiaurius žaidimus, impulsyvius smurto pliūpsnius ir akistatą su artėjančia mirtimi. Personažai ryškūs ir įtikinantys, išspausta gana daug, žinant, kad dauguma aktorių buvo neprofesionalai, o likusieji su menka patirtimi. Arch Hall Jr. šiaip žinomas kaip lėkšta rokenrolinė persona, šiame filme tampa visišku pankroku ir sužiba kaip nestabilios psichikos, infantiliškai besitampantis, bejausmis žudikas. O iš jo lolitiškos partnerės visą filmą neišgirstame nė žodžio, ji tik vaikiškai kikena, pliumpia koka kolą ir kužda savo draugužiui į ausį, diktuoja jam vis kokį naują aukoms įbauginti sugalvotą žaidimą, kurį vaikinas tuoj pat įgyvendina. Aukos praktiškai neturi galimybių išsivaduoti, o jei ir atsiranda kažkokios vilties ji yra numušama su tokia neapykanta ir jėga, kad mes nustojame tikėti laiminga pabaiga. Besiliejantis smurtas ir nihilizmas netgi šiek tiek stebina žinant, kad filmas buvo sukurtas ankstyvaisiais 60-taisiais.

Filmas yra užpildytas karščiu ir agonija, saulė be perstojo spigina ir atsispindi negyvų automobilių languose ir veidrodėliuose. Visas devyniasdešimt minučių be perstojo tvyro įtempta atmosfera, todėl į filmą esame įtraukiami vis labiau ir labiau. Ir į visa tai įsitraukiame ne tik personažų ir besirutuliojančio siužeto dėka, bet ir dėl inovatyvaus kameros darbo. Kinematografijos kaltininkas – Vilmos Zsigmond, tai buvo jo pirmasis filmas. Savo karjerą pradėjęs darbu mažo biudžeto filmuose vėliau jis tapo Oskarų nominantu ir laimėtoju, kinematografiją kūrusiu tokioms juostoms kaip The Deer Hunter, Deliverance, McCabe & Mrs. Miller ir daugeliui kitų. Zsigmondas puikiai išnaudojo savo sugebėjimus ir rūpestingai kontroliavo ribotą automobilių laužyno erdvę. Kamera grėsmingai sėlina tarp sulamdytų mašinų, meistriškai įrėmina žudikus ir jų aukas.

Nors šio filmo negalima iškelti kaip gero kino pavyzdžio, jis vistiek savyje turi savito žavesio ir jį laisvai galima rekomenduoti kiekvienam besidominčiam Amerikos drive-in ir exploitation kino kultūra. O  dėl velniškai mažo biudžeto, minimalaus, patirties neturinčių, aktorių sąstato, ši juosta gali tapti įkvėpimu kiekvienam, lėšų stokojančiam, pradedančiajam režisieriui. Tai geras pavyzdys kokius puikius rezultatus galima išgauti turint labai ribotus resursus.

 

 

Share Post :

More Posts

Parašykite komentarą