Kitas Kinas Kitas Kinas

The Telephone Book (1971), nešvanki satyra įgavusi antrą kvėpavimą

Nufilmuotas su mažu biudžetu, stimuliuojančiame, hedonistiniame aštuntojo dešimtmečio pradžios Niujorke, filmas „Telefonų knyga“ kombinuoja to meto pogrindinio kino estetiką ir įsigalėjusių seksplotacinių filmų vulgarybes. Filmas gimė režisieriui ir scenaristui Nelsonui Lyonui, bei prodiuseriui Mervui Blochui užsibrėžus tikslą sukurti ambicingą, nepriklausomą vidurnakčio filmą, filmų „Nerūpestingas keliautojas“ (Easy Rider) ir „Vidurnakčio kaubojus“ (Midnight Cowboy) dvasioje, kurie 1969 metais sulaukė netikėtos sėkmės.

Viskas įvyko gana paprastai, Lyonas parašė scenarijų apie merginą, kuri įsimyli geriausią visų laikų nešvankių skambučių operatorių. Mainais į filmo pelno procentus buvo gauti 150 000 doleriai. Tačiau filmas taip nieko ir neuždirbo, kritikai arba visai neatkreipė dėmesio, arba vertino nekaip, meno scenos atstovai filmą visiškai ignoravo. Laikui bėgant filmas „Telefonų knyga“ buvo tiesiog pamirštas.

Užmarštis tęsėsi dešimtmečius iki tol kol 2008 metais buvo pradėtas atrasti iš naujo. Vokiečių kompanijos Hello Film atstovas YouTube pamatė filmo anonsą ir tuoj pat nusprendė filmą perleisti Europoje, nieko nelaukęs susisiekė su prodiuseriu Mervu Blochu ir viskas tuoj pat įgavo pagreitį. Filmas buvo perleistas DVD formatu, sekė peržiūros, filmui buvo skirta visa paroda, išleista knyga su fotografijomis iš užkulisių.

Mervas Blochas baigė kino mokyklą Manhetene. Jo pirmas darbas kine buvo vairuoti garso aparatūros autobusiuką, filmuojant Alfredo Hitchcocko filmą „Į Šiaurę per Šiaurės Vakarus“ (North by Northwest, 1959). Taip pat Mervas dirbo apšvietėju savo dėdės klube, kuriame pasirodydavo Barbara Streisand, Lenny Bruce, Don Rickles, Benny Goodman, tai buvo paskutinės salūnų dienos Niujorke. Netrukus jis gavo darbą kūrybos departamente Columbia Pictures ir Paramount ir tapo kūrybos vadovu MGM, galiausiai sukūrė savo paties reklamos kompaniją Rosebud Studio, Inc. Kūrė plakatus, filmų anonsus, tv ir radio reklamas. Rosebund sukūrė vizualą ir reklamines kampanijas tokiems 70-tųjų hitams kaip „Popierinis mėnulis“ (Paper Moon, 1973), „Šeštadienio nakties karštligė“ (Saturday Night Fever, 1977), „Kinų kvartalas“ (Chinatown, 1974), „Įsiutęs bulius“ (Raging bull, 1980) ir laimėjo industrijos apdovanojimus už kelis Woody Alleno filmams kurtus anonsus. Mervas ruošė ir „2001 metų kosminės odisėjos“ (2001: A Space Odyssey, 1968) kampaniją, būtent jis pasiūlė reklamuoti filmą ne kaip mokslinės fantastikos kūrinį (kas sulaukė abejotinų reakcijų), o kaip suvokimo ribas plečiančią kino patirtį (kitaip sakant, kaip filmą, kuris puikiai tinka žiūrėti apsinešus). Rosebund veikė iki 90-tųjų kol jų nepralenkė skaitmeninė era.

Nelsoną Lyoną Mervas pasamdė kaip kūrybinį rašytoją. Mervas ir Nelsonas darbo metu svajodavo apie filmo kūrimą ir sukaupus truputį lėšų tereikėjo idėjos. Pramogų pasaulyje visi žinojo seną juokelį apie tokį sėkmingą prodiuserį, kuris galėtų sukurti hitą iš telefonų knygos. Taigi, jie pradėjo nuo pavadinimo.

Nelsonas Lyonas buvo patrakęs kūrybininkas, pastovus Andy Warholo studijos “Gamykla” lankytojas. Tai jis Andy Warholui pasiūlė džinsų užtrauktuko idėją grupės Rolling Stone albumo „Sticky Fingers“ viršeliui, už kurią Warholas atsidėkojo keliais savo garsiaisiais Marilynos Monroe portretais. Nelsonas bičiuliavosi ir su aštriais to meto pogrindžio scenos režisieriais Paulu Morrissey ir Robertu Downey Vyresniuoju, kurio filmai akivaizdžiai davė įkvėpimo „Telefonų knygai“. Iš esmės filmą įkvėpė visa tuometinė aplinka, rašytojas Terry Southernas, tokių režisierių kaip Jack Smith ir Andy Milligan kūryba, žurnalai Mad ir Screw, George Carlino pasirodymai, įkvėpimo teikė ir tuo metu beauganti pornografijos industrija.

1969 metais aukščiausiasis, Jungtinių Amerikos Valstijų, teismas pabrėžė ginantis kiekvieno asmens turimą konstitucinę teisę į asmeninius intelektualinius ir emocinius poreikius. Į tai įėjo ir įvairus nešvankus, ar net pornografinis turinys. Režisieriai, kurie vėliau kepė Holivudinius blokbasterius tuo metu pinigus uždirbinėjo kurdami filmus pilnus sekso ar smurto. Taip pat požiūris į pornografinius filmus gerokai pasikeitė kai tokie filmai kaip „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange, 1971) reitingavimo sistemoje buvo įvertinami ženklu X. 1972 metais pasirodė, turbūt garsiausias visų laikų pornografinis filmas, „Gili gerklė“ (Deep Throat, 1972), kuris buvo be galo sėkmingas hitas užtvirtinęs sėkmingą pornografijos aukso amžiaus pradžią Amerikoje. Tuometinių pornografinių filmų apžvalgos buvo spausdinamos populiariuose leidiniuose, o jų pažiūrėti eidavo ne tik nuotykių ieškotojai, bet ir geresniu skoniu pasižymintys žiūrovai.

Filme „Telefonų knyga“ pagrindinį vaidmenį turėjo atlikti Genevieve Waite, bet pasitraukė iki filmavimo likus vos dviem savaitėms, pasitraukimą lėmė jos tuometinio vaikino prieštaravimai. Atrankoje dalyvavo ir Diana Keaton, Sue Lyons ir Jill Clayburgh , tačiau nei viena nesutiko apsinuoginti prieš kamerą. Galiausiai Nelsonas surado merginą iš limonado reklamos, Betty Boop balso antrininkę Sarą Kennedy, prezidento Kenedžio antros eilės pusseserę. Buvo tikėtasi, kad šis faktas pritrauks daugiau žiūrovų. „Telefonų knyga“ buvo jos pirmasis vaidmuo kine. Kitą, pagrindinį, geriausio pasaulyje nešvankių skambučių operatoriaus Jacko Smitho, vaidmenį atliko Normanas Rose, kuris Amerikos publikai buvo žinomas kaip įgarsintojas ir pranešėjas. Jis turėjo ir kontraktą su Amerikos kariuomene, tačiau po pasirodymo „Telefonų knygoje“ kontraktas buvo nutrauktas. Merginos masinei scenai buvo pasamdytos talentų agentūroje, kuri užsiėmė aktorių paieška pornografiniams filmams. Filme pasirodo ir Warholo “Gamyklos” pažibos Ondine, Ultra Violet ir Geri Miller. Andy Warholas taip pat turėjo savo vietą filme, buvo nufilmuotas kadras, kuriame jis visą minutę tiesiog valgo spragėsius, tai buvo lyg nuoroda į Warholo kurtus video eksperimentus, tačiau iš finalinio rezultato kadras buvo iškirptas kaip nelabai tinkantis vulgariam ir neurotiškam filmo tonui. Andy Warholas įsižeidė ir visiškai atsiribojo nuo filmo.

Prodiuseris Mervas Blochas pats montavo filmą, grįžęs po darbų pasivaišindavo kokainu  ir imdavosi montavimo, rezultatas buvo ne koks ir Blocho vairą montažinėje perėmė Lenas Saltzbergas, vyrukas dirbęs prie filmo „Vidurnakčio kaubojus“. Nors montažo reikalai susitvarkė filmas visiškai neturėjo pabaigos. Buvo iškilusi rimta kūrybinė problema – kaip pavaizduoti patį geriausią visų laikų nešvankų telefoninį skambutį? Galiausiai jie pasamdė gonzo iliutratorių Leonardą Glasserį, kuris išgelbėjo pabaigą su perdėtai nešvankia, lyg paauglio Roberto Crumbo mokyklos suole išraižyta, animacija. Provokatyvus to meto animatorius Ralph Bakshi gerokai nuliūdo, jog „Telefonų knyga“ jį pralenkė su savo animacija pirmieji reitingavimo sistemoje gavę X įvertinimą.

Bet kokiu atveju filmas liko nepasisekęs. Visoje Amerikoje žmonės arba visai nėjo jo žiūrėti arba palikdavo kino teatrus nepasibaigus filmui. Vienintelis miestas, kuriame filmas sulaukė pasisekimo buvo Los Andželas, čia žmonės net rikiavosi į eiles, kad patektų į seansą. Kituose miestuose filmo plakatai jau buvo keičiami kitais. Nelsonas Lyonas ir Mervas Bochas buvo tikri sukūrę komediją, tačiau kino teatrų žiūrovams atrodė kitaip. Niujorko kino teatrai „Astor“ ir „Lincoln Art“ buvo uždaryti tuoj po „Telefonų knygos“ seansų. Mervas Blochas mėgsta pasakoti, jog būtent dėl jo kaltės bankrutavo net du kino teatrai.

po filmo nesėkmės Mervas liko prie savo kasdienio darbo, o Nelsonas Lyonas neužilgo tapo vienu pirmųjų „Saturday Night Live“ šou rašytojų ir turėjo dideles perspektyvas satyros srityje. Viskas buvo puiku iki tol kol visą dieną linksminantis kartu su aktoriumi Johnu Belushi, pastarasis perdozavęs mirė. Šis įvykis nuskambėjo visame Holivude ir ant Nelsono krito didelis šešėlis, kuris užtemdė jo karjerą. Nelsonas buvo priverstas grįžti prie seno darbo, reklaminių kampanijų filmams kūrimo ir užsakymus gaudavo tik savo draugų pagalba. „Telefonų knyga“ išliko kaip Lyono tuometinio jaunatviško entuziazmo, smalsumo ir eksperimentinių paieškų komedijos srityje, dokumentas.

„Telefonų knyga“ tai vulgari, bet tuo pat metu artistiška satyra kalbanti apie ankstyvą komunikacijos technologijų ir sekso sąsają. Nors savu laiku ir buvo reitinguotas kaip filmas tik suaugusiems, jis nėra toks purvinas kaip būtų galima tikėtis. Filmas pilnas kvailoko, vulgaraus humoro, godariškų techninių sprendimų. Sukurtas eroje kai seksas pradėjo tapti šalies manija, „Telefonų knyga“ turėjo atakuoti ir tuo pačiu linksminti tuometinę auditoriją. Tai satyra apie pornografiją ir tuometinius visuomenės, išsilaisvinusios iš kelis dešimtmečius varginusios kino cenzūros, pokyčius. Šį filmą ir kaip pramogą ir kaip dokumentą įdomu žiūrėti ir dabar.

 

 

Share Post :

More Posts

Parašykite komentarą