Kitas Kinas Kitas Kinas

„Roman Porno“ atgimimas

Seksas puikiai parduodamas ir tai žino visi. Ši marketingo mantra puikiai padėjo Japonijos studijai Nikkatsu kai 1970-taisiais, dėl vis labiau populiarėjančios televizijos, pasiekė bankroto ribą. Šiais laikais bankrutuojanti Amerikos studija bandytų ieškoti investuotojų Kinijoje, ar būtų parduota Disnėjui, tačiau Nikkatsu į tokią padėtį tuomet pažiūrėjo visai kitaip. Jie sukūrė intymų žanrą, kuris padėjo pasipelnyti tada, kai studijos vienintelis pelnas keliavo iš filmų skirtų vaikų auditorijai. Tai buvo „roman porno“ filmai, kurie buvo mažo biudžeto, maždaug 80 minučių trukmės ir nufilmuojami vos per savaitę. Pagrindinis reikalavimas kas 10 – 15 minučių privaloma erotinė ar sekso scena. Visi kiti sprendimai buvo palikti režisieriams. Režisieriai rinkosi istorijas, patys taikė techninius, meninius sprendimus. Įsprausti į laiko, biudžeto ir erotinių scenų rėmus, tačiau turėdami nevaržomą kūrybinę laisvę, režisieriai įgaudavo gerą įdirbį ir turėjo gerą kūrybiškumo treniruočių poligoną. Nors filmai buvo mažo biudžeto, tačiau techniškai kokybiški, palyginus su kitais šalyje paraleliai sukurtais mažabiudžečiais. Nemaža dalis šių filmų kūrėjų vėliau išgarsėjo, buvo gerbiami ir kai kurie iš jų, pradėją dirbti kituose žanruose, yra gavę pripažinimą visame pasaulyje, kaip pavyzdžiui, Yojiro Takita už savo filmą „Išlydėtojai“ gavęs Oskarą.

Žodis “roman” pavadinime atsirado nuo žodžio romanas, kuris reiškia intymius ryšius ar iš prancūzų kalbos kilusį žodį reiškiantį novelę. Filmai buvo ne tik erotiški, jie buvo romantiški ir dramatiški, taip pat gana dažnai turėjo S&M prieskonį. Žodis „porno“ apibūdino vulgariąją filmų pusę, nors buvo žymiai švelnesni, palyginus su vakarietiška pornografija, mat aiškūs, tiesmuki seksualiniai vaizdai, netgi tokie kaip gaktos plaukai, buvo draudžiami cenzūros. Filmuose buvo eksponuojami tik apnuoginti moterų kūnai. „Roman porno“ buvo labai sėkmingi ir mėgstami ne tik žiūrovų, bet ir kritikų. Galbūt tai buvo laikmečio braižas, atsiradęs tuo metu pasaulyje vykusių pokyčių dėka, juk panašiu metu ir Amerikoje ne tik eiliniai žiūrovai, bet ir sinefilai žiūrėjo tokius filmus kaip „Gili gerklė“ (Deep Throat, 1972), kurie buvo plika pornografija palyginus su lengva, stilinga „roman porno“ erotika. „Roman porno“ žanras gyvavo iki 1988, šių filmų buvo sukurta daugiau nei 1000 ir yra laikoma, kad būtent jie išgelbėjo Nikkatsu studiją nuo sužlugimo. Būtent 1988 išėjo paskutinis „roman porno“ žanro serijos filmas „Lovos partneris“, o vėliau atsiradusi video nuoma visiškai pristabdė studijos aktyvumą ir 1993 ji paskelbė bankrotą.

Tačiau 2010 prikėlus Nikkatsu studijos vardą neseniai buvo inicijuotas ir Roman Porno atgimimo projektas. Projektas skirtas paminėti 45 metų sukakčiai nuo tada kai Nikkatsu užkūrė rizikingą „roman porno“ avantiūrą. Šiam projektui pasamdė penkis, Japonijoje ir pasaulyje, žinomus režisierius sukurti šiuolaikinius filmus atitinkančius žanro manifestą. Kiekvienam filmui buvo duodami vienodi, nedideli biudžetai, filmai privalėjo būti nufilmuoti per vieną savaitę ir bent keturis kartus per valandą turėjo apdovanoti žiūrovą nuogybėmis. Kai kurie iš sukurtų filmų tai dedikacijos klasikiniam žanrui, kiti – šiuolaikinis požiūris į erotines istorijas, amžiuje, kuriame technologijos užima milžinišką gyvenimo dalį.

Šie Nikkatsu filmai atrado ir vis dar atrandinėja savo publiką pasaulio festivaliuose ir transliacijų internetu platformose. Akihito Shiotos filmo “Sudrėkusi moteris vėjyje” premjera buvo Lokarno festivalyje ir tuoj pat buvo pakviestas į dar septynis festivalius. Akiplėšos Sion Sono ekstravagantiškas feministinis manifestas „Antiporno“ taip pat skinasi kelią per festivalius. Egzistencinis Isao Yukisados „Sukeltas Gymnopédijos“, bei kiti trys neatsilieka. Tai džiugesys norintiems intelektualesnės ir kūrybiškesnės erotikos tuo metu kai vis dar šmėžuoja apgailėtinos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizacijos.

 

 

Share Post :

More Posts

Parašykite komentarą