“Kino pavasariui” teko persikelti į interneto erdvę ir nors niekas neatstos didelio kino ekrano ir galingų garso sistemų suteikiamos patirtites, filmų žiūrėjimas namuose turi savų pliusų – filmą gali žiūrėti įlindęs į pižamą ar patogiai susirangęs po antklode, filmą gali sustabdyti jei prispiria reikalas ir be gėdos jausmo gali kramsnoti traškučius. Net jeigu dėl persikėlimo į internetą kai kurių filmų peržiūras festivaliui teko nukelti į ateitį arba netgi kažko visai atsisakyti, pasirinkimas toks didelis, jog tarp visų puikių oskarinių ir arthauzinių dramų, vietos yra ir ekscentrikams, kurie gerokai išsiskiria iš visos programos.
AIDOL
Šis visiškai nišinis kūrinys tikrą malonumą suteiks kiekvienam internetinio meno fanui, besilankančiam ar svajojančiam apsilankytį Unsound ar CTM festivaliuose, kurių programose, labai tikėtina, atsidurs ir „Aidol“. Taip pat filmas imponuos gerai žinantiems Mamoru Oshii (Ghost in the Shell, 1995) vardą. Tai teorinės ateities pranašystės ir vizualinio muzikos albumo mišinys. Ši kompiuteriu sugeneruota fantazija sukasi aplink skaitmeninę popžvaigždę Divą, kurios karjera gerokai prigesusi. Į pagalbą pasitelkdama perspektyvų muzikos kūrėją, ji ruošiasi sugrįžimui į sceną 2065tųjų e-sporto Olimpijados finale. Muzikinė filmo dalis, kurią kaip ir vaizdą, kūrė pats režisierius Lawrence Lek, žavės visus suprantančius tokių kūrėjų kaip Oneohtrix Point Never, James Ferraro ar A. G. Cook estetiką, o psichodelinės vizualizacijos, menančios PlayStation 2 būdingą low poly grafiką, privers neatitraukti akių. Tai tobuliausias festivalio filmas žiūrėti kompiuterio ekrane.
BAKURAU
Mažas miestelis, kuriame stiprūs haliucinogenai įeina į įprastą dienos racioną, o prostitucija užsiimantys asmenys yra visiškai nestigmatizuojama tvirtos bendruomenės dalis, patenka į keistą padėtį – miestelis dingsta iš žemėlapių, taip pat nutraukiamas vandens tiekimas. O pasirodžius dviems įtartiniems sportinių motociklų entuziastams pradeda dėtis dar baisesni dalykai. Rašytojų-režisierių duo – Kleber Mendonça Filho ir Juliano Dornellesyra išradingai sumiksavo Amerikietišką vesterną ir politinę satyrą, visai panašiai kaip 60-tųjų Brazilijos kine. Pažadam, kad jus pakerės fantastiškas garso takelis, nuostabūs miestelio charakteriai ir švytinčios, blogiuką įkūnijančio, legendinio Udo Kier akys, o žanrinio kino gykai džiūgaus nuo akivaizdaus Johno Carpenterio garbinimo ir nuorodų į jo „13-tosios nuovados apgultį“ (Assault on Precinct 13, 1976), bei fakto, jog filmas pastatytas ant klasikinio „Pavojingiausias žaidimas“ (The Most Dangerous Game, 1931) branduolio.
ANIARA
Tikėtina, kad išgirdus žodžius „švediška mokslinė fantastika“, prieš jūsų akis iškils Ingmaras Bergmanas besimosikuojantis šviesos kardu iš „Žvaigždžių karų“. Tačiau „Aniara“ šį įvaizdį išblaškys. Pella Kagermano ir Hugo Lilja režisuotas filmas yra vienas įdomesnių pastarojo meto kūrinių šiame žanre. Sukurta remiantis Nobelio laureato Harry Matinsono poema, istorija pasakoja apie įgulą erdvėlaiviu skriejančią iš suniokotos Žemės į Marsą. Po netikėto susidūrimo laivas nukrypsta nuo kurso, o keleiviai suvokia, kad šansų pasiekti tikslą beveik neliko. Laivas labiau panašėja į milžinišką prekybos centrą lekiantį į kosmoso tuštumą. Netrukus pradeda dėtis tikros keistenybės. Specialieji efektai ir kosminiai susidūrimai lieka antrame plane. Pirmiausia tai filosofinė žmogaus prigimties refleksija ir pasakojimas apie žmonijos veiksmų padarinius (vis tik nuo Bergmano toli nepabėgsim!). Tai niūri, po oda lendanti alegorija, žanro pagalba atverianti šiuolaikinės žmonijos būklę.
ZOMŠA
Kiekvienas Quentino Dupieux filmas tai maža šventė. Lyg ir žinome ko galime tikėtis, bet visada liekame maloniai nustebinti. Prieš dešimtmetį Quentinas sujaukė žiūrovų protus su absurdo komedija „Padanga“ apie padangą žudikę, dėl kurios kinomanų diskusijose vis dar neapsisprendžiama ar tai vienas blogiausių filmų kino istorijoje ar viena originaliausių komedijų. Iš proto režisierius mus varo iki šiol. Šį kartą mes supažindinami su asmeninę krizę išgyvenančiu 40-mečiu Žoržu, kuris paskutines savo santaupas išleidžia įsigydamas elnio odos striukę – tokią kurią galima išvysti 60-tųjų vesternuose, o kaip priedą gavęs rankinę skaitmeninę kamerą pradeda fiksuoti, atsitiktinių aplinkybių varomą, kasdienybę. Žoržui, apsimetant kino režisieriumi ir susipažinus su mėgėja montuotoja, nufilmuotai medžiagai atsiranda potencialas tapti kino šedevru. O elnio odos striukei tapus pilnaverte filmo heroje, kamera fiksuojami įvykiai tampa vis makabriškesni. Visada žavi kaip, vos kelių aktorių ir lokacijų pagalba, Quentino Dupieux sugeba sukurti savitą, ironija ir meta humoru pripildytą, visatą.
PAUKŠČIŲ KALBA
Mes paprasti – pamatom Zulawski pavardę ir žiūrim. Bet šį kartą viskas kiek kitaip – paskutinįjį Andrzejaus Zulawskio scenarijų režisavo jo sūnus Xawery Zulawskis. Sūnaus ir tėvo rankos čiumpa už to paties peilio ir rėžia per šiuolaikinės Lenkijos realybę. Filmas pasakoja apie mokytoją ir dėstytoją praradusius darbą ir besistengiančius surasti savo vietą šiuolaikinėje Varšuvoje. Drauge su kitais likimo draugais, intelektualais, , jie trokšta tobulinti savo šalį už kurios vairo – radikalūs dešinieji. „Paukščių kalba“ gali būti sudėtinga patirtis tiems kas nesidomi Lenkijos aktualijomis ir tiems kurie dar nėra susipažinę su Andrzejaus Zulawskio filmų visata. Be to Zulawskis šį kartą siūlo kur kas mažiau siužeto ir daugiau, pernelyg intelektualių, dialogų, bei monologų, šį filmą vis labiau verčiančių į satyrą. Chaosas ekrane atrodo toks nesuvaldomas, jog panašu, kad jį valdyti sunkiai sekėsi ir pačiam jaunajam Zulawskiui. Filmas rodosi kaip bjaurus Lenkijos portretas, Lenkijos, besiblaškančios tarp savo komunistinės praeities ir dabartinės radikalios dešinės. Iš esmės tai portretas, kurio patys lenkai nelabai norėtų kam nors atskleisti, neveltui filmas šalyje sulaukė prieštaringų vertinimų. Bet kokiu atveju tai gražus vieno maištingiausių lenkų režisierių pagerbimas su visu maestro būdingu siautuliu ir įelektrinta, neurotiška atmosfera.
